Obeliskas, vėjas, kalnai minus 16Hz: tradicinis bėgimas “Obeliskas A. Kulviečiui – Jonava”

Varžybos yra varžybos. Nesvarbu, kur ir kokiu oru jos vyksta, adrenalinas skiriasi lygiai toks pats, išsikrauni lygiai taip pat iki galo, o namo parsiveži tą jausmą, kad ką tik prabėgai dar vieną kilometro žymę savo kaip bėgiko tobulėjimo kelyje.

Taigi, vakar baigėsi dar vienas Lietuvos bėgimo taurės etapas – tradicinis bėgimas “Obeliskas A. Kulviečiui – Jonava”. Leiskite pasidalinti dar pilnai nespėjusiais ataušti įspūdžiais iš ten.

Pirmus du kilometrus bėgikai tiesiog ritosi į pakalnę.

Bendri įspūdžiai

Panašu, kad bėgimo renginių augimo tendencija neaplenkė ir šio renginio. Ir nors bėgikų gretas apretino Lietuvoje siautėjantys gripai ar kažkoks kitas brudas, sąlygotas užsitęsusios žiemos, iš beveik pusės tūkstančio užsiregistravusių dalyvių startan stojo 388 dalyviai. Kaip visada būna mažuose renginiuose, starte tvyrojo puiki draugiška nuotaika, kurios netemdė vietiniai automobilistai, kurie yra tokie tragiškai svarbūs žmonės, kad negalėjo net pagalvoti apie galimybę palaukti 5 minutes, kol bus paskelbtas startas, ir primygtinai stūmė savo Audi per gyvą žmonių minią.

Dar vienas malonus siurprizas: turbūt organizatorius kažkas paprotino, kad, kai termometras rodo –7C, stovėti plynam, košiamam stipraus vėjo lauke, su lengva apranga yra ŠALTA. Todėl šį kartą nebuvo tradicinių priešstartinių kalbų sakytojų, stverenčių vienas iš kito mikrofoną, kad sužvarbusiems bėgikams pabertų keletą lygiai nulį prasmės turintį žodį. Didus ačiū organizatoriams už šio niuanso eliminavimą!

Pradėję gerus darbus, galėtų juos tęsti ir toliau. Pvz. kažkokiu būdu suvaldyti visų mažesnių renginių tradicinę bėdą – vaikus. Pirmiausia, jų pačių saugumui, vaikų nederėtų leisti stoti į pirmą starto liniją. Antra, prieiga prie karštos arbatos finiše bėgikams turėtų būti užtikrinta. Aš suprantu, kad miesto vaikams čia yra tūsas, ir labai gerai, kad jie dalyvauja tame šurmulyje, bet per pastarasias ~50 minučių per save perleidus bene penkis vagonus miusinio oro, visiškai nesinori stovėti šaltyje su prakaituotais plonais rūbais, laukiant, kol vaikų penkių sluoksnių apsiaustyje atsiras minimali spraga prisibrauti.

Oras

Turiu pripažinti, kad oras šiemet buvo, nors ir nedaug, bet svetingesnis nei pernai. Nors abu kartus temperatūra kabojo gerokai žemiau nulio, o vėjas tradiciškai kiaurai košė bėgikų minią, sąlygos nebuvo jau tokios neviltį varančios. Pamenu, kad bėgant apšilimą pernai, nesinorėjo nieko kito, tik susirasti užuovėją, trim kilpom apsivynioti aplink įkaitintą “buržuiką” ir tyliai verkti. Šiemet tokio jausmo nebuvo. Matyt dėl to, kad ant galvų nekrito nei menkiausias krituliukas, o iš patirties jau žinojome, kad didžiojoje trasos dalyje, vėją užstos kalnas.

Taip ir buvo: vėją jautėme tik ant kalno starte bei vėliau nuo maždaug 7-to kilometro, kur bėgikams prireikė ypatingų pastangų, kad nesulėtėtų.

Trasa

Trasa prasideda už gerų 10Km už miesto ribų.

Nepaisant to, kad oras čia dažniausia būna nesvetingas, distancija yra nestandartinė bei apsunkinta apgaulingais kalnais, man asmeniškai ji labai smagi.

Smagi pirmiausia dėl to, kad, net įvertinus visus nepatogumus, ji yra gana greita. Pirmieji 7Km – daugiausia bėgimas į nuokalnę. Likęs atstumas – plokštuma.

Trasoje yra bene dvi vertos paminėjimo įkalnės: pirmoji apie 2-tą kilometrą – statoka, bet trumpa – nieko ypatingo. Tačiau apie 4-tą km yra ilgas, ištęstas pakilimas, kur, tinkamo greičio nepasirinkę bėgikai dažniausiai ir išgriuvinėja. Mūsų penkių žmonių F.O.C.U.S. running mini-grupelė paskui save tempė pakankamai solidų, stabilaus tempo priviliotą enturažą. Po pastarojo kalno, apsidairiau – buvome išbarstę bene visus savo “keleivius”.

Pirmi 7Km - bėgimas į nuokalnę su keliais juntamais pakilimais.

Didžioji dauguma čia bėgančių pažįstamų, būtent Jonavoje dažniausiai pasidaro asmeninius rekordus – tiek trasos tiek ir 10Km. Įvertinant, kad bėgimas vyksta pakankamai atšiauriomis sąlygomis, o distancija yra nestandarinė, tai daug pasako apie trasos greitį.

Kiek žinau, kitais metais bus pritemptams iki standartiškesnės – 15Km – distancijos, kas turėtų pritraukti dar daugiau PB ištroškusių dalyvių.

Rezultatai

Bėgimo nugalėtojas – Marius Diliūnas iš Pakruojo. (40:13.9 / 3:13) Šis žmogus paprastai jeigu imasi bėgimo, tai tam, kad laimėtų. Taip buvo pirmajame Taurės etape Kėdainiuose, taip buvo ir šį kartą Jonavoje. Sveikiname!

Greičiausias iš 25 startavusių F.O.C.U.S. running narių šį kartą buvo Vytas Beliūnas, užėmęs 6-tą vietą. (41:49.8 / 3:21)

Vytas su savo artimiausiais priešininkais.

Visi rezultatai čia.

“Afterparty”

Viskas, kas vyksta po bėgimo – tai dar vienas skiriamasis Jonavos bėgimo bruožas. Kiekvienais metais, dalyviams yra rengiamas koncertas! Deja, apdovanojimas, kažkodėl vyksta po koncerto, todėl dauguma pavargusių dalyvių, o gal net ir tam tikrų nominacijų prizininkų, jų nesulaukia. Taip ir išvažiavome, nesužinoję ar lietuviškos muzikos legendos – 16Hz – ir šį kartą publiką palepino savo hitais, ar viskas ir apsiribojo koncertą pradėjusiais jaunųjų vietinių talentų pasirodymais.

P.S.

Šio bėgimo metu, eilinį sykį įsitikinau, kaip svarbu bėgime turėti kolegas. Bėgti galima ir vienam, tačiau siekti rezultatų bėgant kartu su kitais yra nepalyginamai lengviau. Galiu drąsiai prisipažinti, kad jei ne kolegų iš F.O.C.U.S. running vienas kito palaikymas bėgant nustatytu tempu, tokio rezultato, koks jis buvo vakar nebūtų buvę. Bėgant visu 100%, neišvengiamai ateina taškas, kai organizmas įjungia pavojaus signalą, o smegenys pradeda patys save įtikinėti, kad viskas – chana – bėgimas baigtas – jėgų nebėra. Ir nors žinai, kad tau tavo pačio smegenys meluoja, jei aplinkui nėra nei vienos giminingos dūšios, šioje vietoje labai lengva palūžti ir sulėtėti. Tačiau, turint ištikimus kolegas, kurie paima tave už ausų ir nutempia iki pat finišo, šansas, kad palūši yra ženkliai mažnesis. Ačiū, kolegos ir, ypač tau, Karoli ;)

Geriausias pasaulyje vedlys - Karolis - in action.