Kaip žinia, kiekvienais mielais metais mūsų klubas – F.O.C.U.S. running – neištvėręs lietuviško vasario nykuvos, susivynioja meškeres ir trumpam persikelia į Europos sportininkų žiemos sostinę – pietinę Portugaliją.
Apie tobulą orą, nesveiko skanumo vaisius, pusės metro skersmens medūzas, idiotiškas taisykles baseinuose, nesibaigiančią kovą su olandų pensininkais, susitikimus su Lietuvos olimpinėmis maratono žvaigždėmis, kibirais semiamus endorfinus bei neišmatuojamą džiaugsmą bėgti palei vandenyną, pagaliau išsivadavus nuo penkių sluoksnių “fufaikių” parašysime atskirai. O šiandien nutariau pasidalinti vienu dalyku, kurį parsivežiau iš poros, nedideliame miestelyje Monte Gordo praleistų savaičių.
Ar žinote, kai moterys sako “neturiu, kuo apsirengti”? Labai panašų pojūtį parsivežiau apie bėgimo batus. Nors jų turiu net 14 porų, jau dabar matau, kad “arsenalą” teks gerokai atnaujinti.
Dvi savaites, po du kartus per dieną, pradirbus tobulinant bėgimo techniką, staiga ėmiau ir supratau, kad didelė dalis mano turimų batų ne tik, kad netinka, bet ir trugdo bėgti efektyviai. Suvokiau, kodėl visada, bėgant į kalną pasąmoningai džiaugdavausi ir lygiai taip pat keikdavausi leisdamasis nuo jo. Įkalnė natūraliai priverčia bėgti teisingiau – kelį turi keltu aukščiau, pėda žemę paliečia labiau priekine dalimi, o ne kulnu. (jei tau koks idiotas sakė, kad reikia bėgti nuo kulno, turi oficialų mano leidimą jam spjauti į veidą, tada nusisukti, nueiti, sugrįžti ir spjauti dar kartą) Tuo tarpu bėgant nuo kalno, reikia dėti ypatingas pastangas norint nedaužyti asfalto kulnais.
Tačiau didžiausias darbas dažniausiai vyksta bėgant lygiu paviršiumi. Todėl čia labiausiai pasireiškia bėgimo technikos privalumai ar trūkumai. Aukščiau keliamas kelis užtikrina didenį žingsnį ir ilgesnį laiką ore, ko pasėkoje, kai jau koja galų gale nusileidžia, ji yra labiau po korpusu ir pagrindinis smūgis natūraliai tenka vidurinei arba priekinei pėdos daliai, pasiekiamas grakštus amortizacijos efektas, prarandama mažiau energijos susidūrimui su žeme, o pėda yra iš karto pasiruošusi atsispirti vėl.
Ypatingai minkšti, storo pado, su palaikymu (support) batai yra puikūs pagalbininkai saugant pėdas ir kelius, kol technikos nėra. Jai pradedant atsirasti, storas padas ir ypatingai “drop’as” (skirtumas pado storio tarp kulno ir priekinės dalies) pradeda atlikti gana svarbų neigiamą vaidmenį. Ne tik aš, bet ir kartu besitreniruojantys kolegos pastebėjo, kad kuo toliau tuo labiau norisi lengvesnių, plonesnio pado ir mažesnio drop’o batų. Plonas padas leidžia lengviau pajusti bėgimo dangą – minkštumas nebėra toks labai svarbus, nes teisingai dedant pėda, gaunamas natūralus amortizacijos efektas. Esant mažesniam drop’ui, kulnas daug mažesne jėga paliečia dangą – neprarandama aukso vertės susidūrimo energija.
Taigi, po ilgų kančių skaitant apžvalgas, ateinantį pavasario/vasaros sezoną, savo lentyną bandysiu papildyti tokiais batais:
New Balance 890v3. Dabar turiu v2 šių batų versiją. Jie puikūs. O naujas modelis turėtų būti tiesiog tobulas – dar sumažintas svoris ir drop’as.
Saucony Kinvara 3. Tai bus mano pirmieji Saucony batai. Pagal aprašymus, jie tikrai puikūs.
Varžyboms ir toliau liks patys tobuliausi batai pasaulyje – Adidas Adios 2. Maniežui – labai netikėtai smagūs – Under Armour Charge RC.
Istorijos šiukšlynan keliauja: dvi poros Asics Gel-Excel 33 (nesugebu atrasti jiems vietos po saule, jie nei greiti, nei minkšti, nei tinkami ilgoms distancijoms; neturi stabilumo ir greitai plyšta), Asics Gel-DS Trainer, Adidas adiStar Ride. Dėl Asics Gel-Nimbus, kurių dabar trinu jau bene ketvirtą iteraciją, aš, kaip sako amerikiečiai, dar esu “ant tvoros”.
Tiek šiam momentui žinių iš batų fetišo pasaulio.
O kokia pačio nuomonė apie Skechers batelius?
Jokios nuomonės nes nebuvau susidūręs. Tačiau paprastai aš pokreiviai žiūriu į batų rinkos naujokus – vis tik dešimtmečių patirtis yra svarbi. O tai, kad n metų gaminai madingus batus skeiteriams dar nereiškia, kad žinai kaip bėgimo batus gamint :)
Spėju kolega norėjo paklausti ką manai apie midstrikinius batelius :)
Čia bent yra pateisinimas kam tie batai reikalingi. Bet vistiek bepročiai. ;)
Skirmantai, o tu pamegink, paskui apisvardziuosi :)
Paskaitęs aprašymus aš irgi užsimaniaus Saucony Kinvara 3.. Bet jūjų ant LT nėr kaip rasti.. O siuntimas gasdina dėl galimo dydžio neatitikimo.. Greičiau ruoškit įrašą apie tuos endorfinus :)
Kol mūsų batų pardavėjai tai naglai plėšikauja (ir veža tik tris modelius) primygtinai siūlau naudotis kokio nors wiggle.co.uk paslaugomis. Internete pilna batų dydžių lentelių, turėtumėt pataikyti.
Laba, o kuo ypatingi tie adidas adios 2? Jau kelintoj vietoj lietuviškuose komentaruose randu jiems pagyrimą. Ir pradedu abejoti, ar nesuklydau užsisakydamas asics gt2170…
GT2170 ir Adios yra visiškai skirtingos paskirties batai. Pirmieji yra su cusioningu ir supportu turintiems pėdą su aukšta arka. Antrieji yra visiškai plokščio pado, be paminkštinimo, žo „maratonkės“ – ne kasdienai. Aš juos deduosi tik varžybom – tiek maratonui tiek ir 3KM arba labai greitom treniruotėm.
O GT2170, mano įsitikinimu, yra visiškai netinkami greitam bėgimui. O jei turi normalią pėdą tai ir iš vis geriau būtų jų nenaudot.
Ačiū. Kiek teko matuotis batų, prilipę prie kojos yra tik 2 batai: nike pegasus 27, kuriuos jau sudrožiau ir gt2170. Nike smagūs buvo kokius pirmus 300 km, paskui padas kažkoks palaidas pasidarė. O gt2170 sudrošiu ilgais savaitgaliais. Ką gi, bandysiu matuotis adios, nes rinkdamasis į adidas net nežiūrėjau.Kažkodėl.
Ir as Portugalijoje buvau, ir as Excelius ismeciau… Pridesiu dar, kad buvau nusivezes ten Saucony Mirage – nebrangu „transition“ bata (skirta pradedantiems begti labiau nuo pedos), kuri pirkau beveik netycia. Buvo tobulas. Pedos isbandyma gerai atlaike ir mano buvusios maratonkes „Brooks Racer ST 5“. Begiojau ir su NB Trail minimus – buvo idomu, apie sita bata parasysiu atskirai. O vat i wish lista be Saucony Kinvara dar isirasiau ir Brooks Pure Flow.
Kažkurioj rimtoj knygoj skaičiau, kai bėgimo batai maratone lemia 1-2 s/km arba galutiniam rezultate 42 – 84 s. Nors pats šituo klausimu jau irgi esu sugedęs (turiu 6 batų poras), bet straipsnio pradžioje palyginimas su moterų drabužiais labai tinkamas. Čia taip pat tinka dviratininkų posakis – „kad ir koks būtų geras dviratis, vis tiek jį reikia minti“. Mano dabartine nuomone (kiek pažįstu save, tai ji tikrai pasikeis) bėgikui reikia 4 batų porų: 2 treniruotėms (dėl ilgesnio tarnavimo, bent jau man asmeniškai kai diena iš dienos deduosi tuos pačius batus, labai greitai batų vidus išplyšta), 1 varžyboms/greitoms treniruotėms, 1 trailui. Visa kita tiesiog pinigų taškymas. Čia panašiai kaip turtuoliai apie automobilius mąsto „vienas miestui, kitas kaimui, trečias verslui, ketvirtas operai“. Aišku jeigu yra finansų perteklius, kodėl gi ne? Galima ir atskirą bėgimo spintą namie įsirengti :)
Mariau, kaip bebūtų tai komiška, bet batams reikia pailsėti. Varant 100+ km per savaitę, su vienais „pagrindiniais“ batais neišsiversi.
Dėl trailų nesutinku, kad užtenka vienų: reikia dvejų. Žiemą, ypač šlapią lietuvišką, norisi neperšlampamų su Goretex. Vasarą su jais per karšta – reikia dar ir lengvų, kurie gerai vėdinasi.
Dar yra labai gerai varžybiniai batai, kurių treniruotėse nedroži.
Treniruotės irgi yra dvejopos: ilgos/lėtos ir trumpos/greitos. Su kokiais Nimbus’ais tempinių nepribėgiosi. T.y. pribėgiosi, bet bus truputį keista :)
Taigi, kaip nesuk, reikia bent jau 6 porų :) (2 x generic batai, 1 x greitoms treniruotėms, 2 x trailui/sniegui, 1 x varžyboms)
Jei šiandien vakare būsi svečiuose manieže, galėsim padiskutuot ta tema :)
Šiandien neužsuksiu į maniežą, bet sekmadienį ilgą bėgsiu, tai diskusijoms laiko bus :) Mano nuomone tempo bėgimą apskritai gali su bet kokias batais bėgti, intervalams tai jau norėtųsi lengvesnių. Bet tuos pačius intervalinius galima naudoti ir varžyboms. Ar varžyboms reikia blizgančius išsitraukti? :D Mano nuomonę, kas liečia batus, svarbiausia, kad jie būtų patogus, liptų prie kojos. Pvz.: kalėdiniame bėgime bėgau su ilgų treniruočių batais (gaila buvo su varžybiniais per balas klampoti) ir tais nesutrukdė pasiekti personal best.
Mariau, kaip kalbėjome – čia dėl to, kad tu dar labai greitai tobulėji ir gali nekreipti dėmesio į daug dalykų – svorį, varžybinius batus, masažą, kilometražą, treniruočių pobūdį ir pan. Tačiau kai pasieki savo piką (jis gali būti ir labai aukštas, tačiau jį vis tiek neišvengiamai pasieksi) – tos smulkmenos tampa svarbios. Juk tobulėti visada norisi…
:DDD turiu vienintelius nike air zoom skylon (2008 metų) ir sėkmingai bėgioju ir ant slidaus sniego, ir ant asfalto. Bėgu ir greitas, ir lėtas treniruotes bei varžybas :) Ir tik po metų jaučiu, kad mirtinai reik naujų kedų :) Aišku niekad nebėgdavau 100+ per savaite. Bėgiojat manieže? Čia taip įmanoma nebūnant profu?
Aciu Martynai, labiausiai uz konkrtetu 6 privalomu batu sarasa!
Bet kol kas as sunkiai pataikau nusipirkti teisingus sau batus. Kaip bebutu, labiausiai draugauju su savo pirmais Nike lunarglide +2. Asics Goretex Cumulus 12 is vis bijau po 2 prasibegimu – niekaip nesibega man su jais. Asics GT2170 po 10 km pradeda skaudet sunkiai nusakoma vieta pedoje (skaiciau (tik gaila kad jau nusipirkusi), kad labai daug kam butent su siuo modeliu taip buna) bet kas iki 10 km tai gyvent galima – zodziu nesiseka man su situo isaukstintu brand’u. Dabar bandysiu Adidas. t.y. konkreciai Adizero Boston – situos deciau i varzybiniu lentyna jei viskas ok. Po to dairysiusos dar kazkokiu treniruotems virs 10 km.
Mažiau yra daugiau. Atrodo, kad daugelis pagaliau tai suprato: tiek batelių gamintojai, tiek bėgikai. Mano pirmoji rašliava kaip tik ir buvo apie minimalizmą bėgime. Aš pats sėkmingai gyvenu su tomis idėjomis jau porą metų. Bėgimui nors ir nubėgant 100km per savaitę (aš būtent tiek ir bėgu) visiškai užtenka dviejų porų: vienu trailui, kitų plentui. Tranzicijai prie minimalizmo naudojau Adidas Adizero Pro (plentui) ir New Balance Trail Minimus (trailui). Šiuo metu mėgaujuosi New Balance Minimus Zero Road (plentui) ir Salomon S-lab Sense Ultra. Su visais turėtais bateliais esu nubėgęs daug, tiksliau, žiauriai daug. Kadangi tikiu, kad treniruotės maksimaliai turi atspindėti varžybams tai treniruočių metu naudoju tuos pačius batelius kaip ir varžybose.
Kuo daugiau galvoju, tuo labiau pritariu tavo filosofijai. Jeigu jau turi tokią bėgimo techniką, kad gali bėgti su minimalistinio ar transition tipo bateliais, tai jie automatiškai yra ir treniruočių ir varžybų batai (nes kažin kiek yra „varžybinių batų“ lengvesnių už tavuosius?). Tik net ir laikantys šitos filosofijos aš pasilikčiau prie 4 batų porų (na kaip negali su vienais džinsais gyventi, taip matyt ir pakaitinius batus turėti būtų visai sveika). Po Roterdamo planuoju po truputi pratinti organizmą prie minimalizmo – žiūrėsiu kas iš to išeis. Dėl 100 km, tai dar labiau pritariu, ką ir rašiau viename savo straipnsnyje, kad tai yra racionali viršutinė riba – bėgikui mėgėjui, prie kurios jis gali sėkmingai progresuoti ir gerokai sumažinti traumų tikimybę (ne pats sugalvojau, kaip visada rimtoje knygoje perskaičiau). Kirtus šią ribą jau reikia rimtos kūno priežiūros, ko mėgėjas dažniausiai negali sau leisti.
Kiekvienas žmogus individualus – gal kažkam 100 km jau ir riba. Pagal save galiu pasakyti, kad jokios papildomos kūno priežiūros man kirtus tą ribą nereikėjo – papildai, mankštos ir masažai reikalingi ir bėgiojant mažiau (tfu tfu tfu). Net priešingai – kuo daugiau lakstai, tuo labiau kūnas prie to adaptuojasi. Čia matyt pagrindinis klausimas yra ar nori kirsti tą maždaug 3:00 maratono ribą (priklauso ir nuo amžiaus) – ar tau to nereikia.
Sveiki,
esu pradedantis.
Daug batu nusipirkti dabar nenoriu. Siuo metu turiu Adidas paprastus.
Kokius modelius patartumete isigyti?
Dekui.
Andrius
Jau šitą postą skaitant, supratau, kad čia bus geras. Vakarop ir visus blogo įrašus perskaičiau. Visus.
Auksas, ne blogas.
Rašau šitaip, nes po ilgos, pusantrų metų pertraukos vėl pradėjau bėgioti. Pasiilgau jausmo, nors ir bėgdavau belekaip – su šūdbačiais, ir nuo kulno (kodėl nepasidomėjau? Bbž, patogu buvo!). Tai vakar pirmą kartą specialiai bandžiau kelį kelt ir pėdos priekiu bėgt. Sunku, nepatogu, išsimušdavau iš ritmo taip, kad net atrodė, jog užmiršau KAIP bėgt. Jaučiuos kaip pradinukas. Dabar net normalius sportbačius nusipirksiu.
Nerealiai rašot, dėkui.
Ačiū :)
Aš bėgioju 4 kartus į savaitę po 15km, kartais sudalyvauju varžybose ir visur naudoju vienus vienintelius bėgimo batelius. Nejaučiu nei diskonforto nei kažkokių pėdos skausmų. Gal ir pagalvočiau apie įvairesnio tipo bėgimo batus kaip autorius, bet tam gaila pinigų (1 pora 300Lt.!) ir neįsivaizduoju kur tiek batų porų (+ su laisvalaikio) namuose reikėtų sukišti, įsirengti atskirą garažą vien batams.
Aš turiu specialią spintą batams :)
300 Lt yra visai padori kaina bėgimo batams :)
Taigi taigi, būtų įdomu užklausti turinčių patirties užsisakinėjant visokius Saucony ir Brooks internetu. Ar prieš tai išbandote naują brand’ą ant kojos, ar užtenka atsiliepimų ir size charts?
Skurdus Lietuvoje moteriškų bėgimo batelių pasirinkimas- arba riūžava/balta arba riūžava/juoda.
Su visokiais Adidas, Asics ir Nike paprasčiau – jeigu vietiniai pardavėjai neturi modelio/dydžio arba nekultūringai užsilaužę kainas (aš dar vis šoke nuo prieš kelias savaites matyto Asics Nimbus 12 trijų metų senumo modelio už 500Lt Winner sport) – galima pasimatuoti to brando batus parduotuvėje ir tada drąsiai užsakinėti webe.
Su Brooks ir Saucony sunkiau. Negirdėjau, kad kas čia juos pardavinėtų. Tokiu atveju reikia pasikliauti size chartais arba paklausti kolegų, turičių tokių batų, kaip jų dydžiai lyginasi su žinomais brandais.
Bet visų geriausias būdas rinktis batus – važiuoti į didesnį maratoną užsienyje. Ten visada būna didelė maratono mugė, kurioje visada būna visų gamintojų ar jų atstovų stendai. Ten dažniausiai galima padaryti specializuotą pėdos tyrimą, po kurio stende parinks, duos pasimatuoti ir net prasibėgti batus.
O kokias rekomendacijas galėtumėt duoti po naujų patirčių pilnapadžiui?
Keista skaityti žmogaus bėgiojančio 3 metus ir dar su kolegom atradimus apie bėgimo techniką. Mano nuomone tai turėtų būti pirmas dalykas ko pradedantysis bėgikas išmoksta – ne varyt jį į ilgus bėgimus, bet kad po truputį nuo 15 min bėgimų pratintų savo kojų raumenis (svarbiausia aišku blauzdos) prie taisyklingo bėgimo. Aš pats pradėjau bėgioti prieš 9 mėnesius ruošdamasis Aarhus’o pusmaratoniui (aišku ir užsikabinau nuo to :) ) likus gal porai savaičių iki varžybų atradau kaip reikia bėgti ir be didesnio pasiruošimo taip bandžiau nubėgti pusmaratonį. Turbūt nereikia nei sakyti, kad mano blauzdos pasidavė po maždaug 13 km, nors laiku likau patenkintas, bet paeiti po tų varžybų negalėjau kokias 3-4 dienas. Nuo to laiko bėgioju kaip reikia bėgiot ir tam net seni bateliai (tikrai su pakankamu drop’u) netrukdo. Kam reikia pavyzdžio, tai pasi’google’inkit „chi running“ ar tiesiog išsirinkit ilgesnį kalną ir pastebėkit kaip bėgat į jį – tikrai turėtumėt pastebėti skirtumų. Todėl kalno treniruotės yra labai geros ne tik kojų jėgai, bet ir bėgimo formai.
Saucony Kinvara 3 yra ir mano pirkinių sąraše, tik nesinori pirkti [sako, kad jie būna ir 1-1.5 dydžio mažesni] internetu nesimatavus. Mačiau, kad Tengris internete turi kelis modelius, tai bandysiu užsukti pažiūrėt gal turės pasimatuot.
Smagių bėgimų!
Žinoti, kaip bėgti ir bėgti teisingai, apie tai negalvojant – du skirtingi dalykai. Jei išmokai natūraliai taisyklingai bėgti per pusę metų – sveikinu. Tačiau negalvok, kad jau tavo tobulėjimas pasiekė viršūnę – bus dar atradimų daug ;)
Lyg ir nerašiau, kad mano tobulėjimas pasiekė viršūnę ir labai tikiuosi, kad manęs dar laukia daug atradimų bėgant :) Aš tik norėjau pasakyti, kad mano nuomone vadinamas „natūralus bėgimas“ turėtų būti diegiamas nuo pirmos dienos, kai žmogus ateina sportuoti į klubą. Kaip pats minėjai, žinoti ir tai daryti negalvojant yra du skirtingi dalykai ir tam reikia laiko – taig kuo ankščiau pradėsi, tuo greičiau įaugs į kraują.
Aš irgi nesakiau, kad jis neturėtų būti diegiamas. Nu bet nesvarbu, svarbu, kad viską darai gerai :) Peace.
http://www.williamsichel.co.uk/documents/Running_Fast_and_Injury_Free.pdf
Gal kam nors bus naudinga, kaip buvo man.
Mielas Vaidai, sveikinu su nepaprastai sėkmingai prasidėjusia bėgimo karjera ir linkiu dar daug atradimų (o bėgimo sportas tuo ir žavus, kad jų būna daug). Patikėk – dar ir technika pasikeis, ir kelias aukščiau kelsis, ir kalniukus pamilsi, ir kojas kilnoti pradėsi, ir medituoti prieš varžybas patiks.
Bet aš tikrai jokiam žaliam naujokui nepasakosiu istorijų apie bėgimo techniką. Dėl kelių priežąsčių. Pirma, ilgų distancijų bėgiko bėgimo technika susijusi ne tik su kinetine atmintimi (kitaip tariant – su supratimu kaip reikia bėgti), bet ir su raumenyno išsivystymu. Kalbu ne tik apie pagrindinius raumenis, bet ir apie smulkius kojų, preso ir nugaros raumenis, kurie amortizuoja krūvius. Kol šie raumenys neišsivysto, tol bet kokie mėginimai „statyti“ techniką yra beprąsmiški – žmogus apskritai savo bėgimo nekontroliuoja. Tam ir daromi specialieji pratimai – tame tarpe ir stipriausiai techniką statantys šuoliukai.
Antra, absoliuti dauguma pradedančių bėgikų (net ateinantys iš kitų ištvermės sportų) pradžioje turi problemų su elementaria bazine ištverme ir širdies kraujagyslių sistemos prisitaikymu prie krūvių. O realiai apie bėgimo techniką galima kalbėti tik tada, kai bėgikas nubėga šiek tiek didesnę distanciją nei kokie penki kilometrai.
Trečia, daugelyje literatūros kalbama apie greičio ribą, nuo kurios dauguma bėgikų gali pradėti bėgti atsispirdami nuo pėdos – tai maždaug 5 minutės kilometrui. Praėjusių metų rudenį padariau baisią klaidą Paryžiaus pusmaratonyje – lėtai vesdamas naujoką užsidėjau beveik natūralistinius batus. Atsidaužiau kojas kapitaliai ir beveik nebėgiojau tris savaites, nors šiaip su tais batais esu be problemų bėgęs ir daug didesnius atstumus. Kodėl? Todėl, kad lėtai bėgdamas technikos nepastatysi.
Todėl mokytis bėgti ilgas distancijas reiškia viską daryti savu laiku ir pagal individualų planą. Pradžioje reikia sustiprinti raumenis. Vėliau – adaptuoti širdį ir kraujagysles prie krūvių. Užkūrus bazę – pratinti kūną prie greičių, užrūgštėjimų ir kurti specialiąją ištvermę. Tada – dirbti su technika: šuoliuoti, bėgioti į kalniukus. Ne mažiau negu šuoliavimai svarbu ir preso tvirtinimas – tik jo pagalba koja iškyla stačiu kampu iki pat maratono pabaigos.
O as visiems begantiems patarciau, pirmiausia, googlinam barefoot runing, siek tiek paskaitom paskaitom, paskui, dar viska ka zinojom apie begima, perverciam savo smegeninej ir sukastais dantim begam su vibram five fingers. Kodel sukastais dantimis?, po tokio prasibegimo kita diena patys sau atsakysit i sita klausima :) Begant su vibram’ais begti kulnu nu niekaip nesigauna, tiesiog naturaliai, begimo technika „pareina“ i teisinga vieta, tik aisku tam reikia smarkiai pasiryzti :) nes prabegiojus po 50-70 km per savaite, tenka vel pradet beveik nuo nulio :) rinkti kilometrus. Beje, tai labai apsimoka ir finansiskai ;)
Pro sukąstus dantis nereikia daryti NIEKO. Visiškai nesutinku, kas aukščiau parašyta. Barefoot running, nepaisant to, kad dabar šiokia tokia užėjus mada, yra ne kiekvienam.
Barefoot yra labai įdomus dalykas ir mes apie jį būtinai parašysime. Aš pats turiu kelis beveik barefoot batus (vadinamieji transition shoe- Saucony Mirage, Nike Free ir NB Trail Minimus) ir retkarčiais su jais pabėgioti – labai sveika. BET!
TAI TIKRAI NE PRADEDANTIESIEMS! Ir tikrai ne per sukąstus dantis. Paskaitykit mano įrašą apie batus – kaip kažkada mėginau bėgioti su labai barefoot Crocsais ir kaip vos neišsisukau kojų.
Nereikia iš nieko daryti sektos. IMHO Barefutininkai kartais tą ydą turi.
Mano nuomone berefoot yra visiems, kurie nori begioti. Ir pagrindinis privalumas ne greitis, kaip vienas blogeris rase – greicio tai kazin ar prides, bet susiprins raumenis, sausgysles ir sanarius. Kaip Christopher sake – zmogus gimes begioti ;)
Del begimo technikos lygiai tas pats, ar kur nors matet, kad maratono (arba ultra maratono) nugaletojai begtu pagal teisinga technika? zinoma to siekti gal ir reiktu, bet nereiktu aklai taikyti, jei kunas sako, kad jis to nenori.. Tas taikoma ir pedai, jei kulnas zeme pasiekia naturaliau (nei priekine pedos dalis), tai mano manymu taip reiktu begti ir jau per laika ziureti, ar geriau su priekine, vidurine ar galine dalim. Ne taip seniai net buvo tyrimas (tiesa truputeli diskutuotinas), bet isvada buvo visiskai priesinga.
Batai taip pat reikalingi ne tik begimui (as naudoju tik merrell trail glov ir labai retai, jei reikia atsigauti po traumos, ka nors is „normaliu“ reebok), bet ir motyvacijai. Jei nauji batai padaro sekanti 100km malonesni, tai kodel gi ne? Panasiai juk ir su ivairiais zaisliukais (gps, hr ir t.t.)
Dantys susikanda tik kita diena po tokio begimo, begant „beveik basomis“ tai tikras MALONUMAS!!!. Bet ir tie sukasti dantys labai laikinas momentas, tas raumenu skausmas nera amzinas :)Pabandykit, o paskui sakykit, kad tai tik mada ir t.t Cia net nekvepia jokia mada ar sekta, tai maziausiau zalojantis begimo budas!
Mano begime barefootai atsirado irgi ne is karto ir jau tikrai ne is mandrumo ar neturejimo ka vekt, tiesiog antkauliu skausmas, kankino ir ziauriai. Labai daug laiko praleidus prie ivairios info apie begima, batus, technika, supratau, kad tai vienintelis ir paskutinis budas nemest begimo. Ir wouliaaaaaa as buvau teisi!!!
O jei manes dabar kas paklaustu kokia avalyne pradet biogiot, manau mano atsakymas daugiau nei aiskus:-) ir pradeti butent nuo tokios :-) nes kam prabegiojus metus ar dar daugiau, paskui pradeti vel viska is naujo?! Nes kuo daugiau biogioji, tuo labiau tau ima rupet begimo technika, kaip isvengti traumu, kaip mylet savo sanariukus ir t.t
Koju tikrai neisisukinesit, nesusilauzysit ir nesusitraumuosit. Svarbiausia viska daryt PROTINGAI, klausant savo organizmo ir labai pamazu ;)
Kovo mėnesio amerikietiškame „Runners world“ numeryje yra labai rimtas straipsnis apie tai, kaip išvengti traumų, kuriame pristatoma paskutinė mokslinių tyrimų medžiaga (čia rašo, kad po „Born to Run“ tyrinėti traumų prevenciją tapo labai madinga). Trumpai: labiausiai traumas sąlygoja trys pagrindiniai faktoriai: a) raumenų treniruotumas; b) bėgimo technika; c) tinkama avalynė. Tie visi faktoriai tarpusavyje yra visaip susiję, bet labiausiai susiję su kiekvienu žmogum individualiai. Nėra universalių receptų – kiekvienas turi unikalią kūno kompoziciją, treniruotumą, buvusių traumų istoriją ir panašiai. Todėl ypač pradedantiesiems patariama nedaryti nesąmonių ir neiškoti unikalių receptų, o po truputį eksperimentuoti ir tirtis kas tinka pačiam.
Iš savo patirties (kuri sutampa su kai kuria skaityta literatūra) apie barefoot batus galiu pasakyti štai ką: dabar, kai apsitvarkė bėgimo technika, atsirado daugiau raumenų ir pagreitėjo tempas – kitą dieną po bėgimo barefoot batų nejaučių jokių sukąstų dantų, gal tik truputį lengvai pasijaučia kiti raumenys. Kita vertus, barefoot batų tikrai nenaudočiau varžybose arba per asfaltą bėgdamas ilgas distancijas.
Dėkui už straipsnelius. Pats persimetinėju ant minimal ir barefoot, todėl labai pažįstamas jausmas, kai reikia „padėti į penciją“ dar mažai naudotus standartinius begiojimo batelius. Na, nes nebesibėga su jais nors tu ką….