Piktasis bėgikas ir vėl čia!
Disclaimeris: Prieš pradėdamas, norėčiau pranešti, kad aš neturiu nieko prieš šunis. Taip, suprantu, kad yra žmonių, kurie neskaito disclaimerių, o jei ir skaito, tai ignoruoja, ir priims šį postą asmeniškai. Jei iš savo ilgametės “blogerio” karjeros kažką išmokau, tai kad dėl postų įsižeidžia tik tie žmonės, kurie pasamoningai jaučiasi kalti dėl jame keliamos problemos. Taip kad prieš užsiputodamas, pritūpk ir pagalvok, ar tikrai tu viską jau taip teisingai gyvenime darai?
Geriausias draugas. Bet ar visada?
Foto © Kat Singer
Bėgikas gamtoje turi daug natūralių priešų: automobiliai, šviesoforai, dviratininkai, slidinikai, mamos su vežimėliais ir t.t. Tačiau niekas neprilygsta palaidiems šunims.
Su visa derama pagarba, šuns intelektas (aš čia taip primetu labai iš akies) panašus, kaip kokio, tarkim, ketverių metų vaiko. Suk kaip nori, o tokio amžiaus vaikai dar, švelniai tariant, nėra pasiekę proto išsivystymo aukštumų. Tai yra būtent ta priežastis, kodėl mes jiems neduodam į rankas mirtinų ginklų.
Deja, šuniukams ginklai priklauso pagal jų kūno konfigūraciją. Todėl, kai aš matau į mane atbėgantį masyvų cuciką, aš bijau, kaip kad bijočiau savo vaiko, kuris rankoje dėl kažkokių priežasčių laikytų revolverį, nepriklausomai nuo to, kad jam atrodo jog jis tik žaidžia.
Ir taip, aš žinau, kad būtent tavo Lordas, Atas, Batas ar kitoks Pūkis yra “labai protingas”, “niekada nekanda”, “dar niekada nėra nieko sužeidęs” ir “tik nori pažaisti”, bet, guess what, būtent vieną kartą iš tūkstančio tam Pūkiui aplinkinių dirgiklių konfigūracija susidėlioja taip, kad susisuka protas ir pirmykščiai medžiotojo ar namų gynėjo instinktai paima viršų. Tuomet yra kuriama statistika, kuri skelbia, kad per praėjusius metus šunys apkramtė 823 žmones. Iš jų buvo virš 500 sveikų, t.y. registruotų su šeimininkais šunų.
Miestas yra skirtas žmonėms, nepriklausomai nuo to, ar jie važiuoja dviračiu, bėga, eina, šliaužia ar šuoliuoja ant vienos kojos. Visi kiti gyvūnai yra wellcome, bet jie čia yra svečio teisėmis, o už juos atsako šeimininkai, todėl jie privalo paklusti nustatytoms taisyklėms, kurios skelbia, kad a) šuva turi būti vedžiojamas už pavadėlio ir b) turi dėvėti antsnukį. Visi, kuriems atrodo, kad jiems taisyklės negalioja, siūlau neįsižeisti, jeigu, reikalui prispyrus, labiau trigger happy bėgikas pridarys augintiniui streso pripurkšdamas į akis ašarinių dujų arba, įvykus rimtesniam incidentui, priduos policijai, kad iškeltų atitinkamo pobūdžio bylą.
Pabaigai įdedu savo nuotrauką, jeigu staiga kiltų nenumaldomas noras ant ko nors paloti ;)
Jei ne šuo, tai aš pats po parkus, miškus naktį tiek daug nebėgiočiau. Ans puikus kompanjonas.
Nors pati turiu didelį šunį ir bėgioju kartu su juo (su pavadėliu, bet be antsnukio), tačiau turiu pripažinti, kad palaidi šunys didelė problema. Beveik pusę mano vakarinės trasos sudaro (apie 5 km) privačių namų gatvė, kuria bėgant dar nebuvo nė karto, kad manęs ir mano šuns neužpultų koks nors palaidas už tvoros bėgiojantis šuo mat pagrindiniai įvažiavimo į namus vartai būna plačiai atidaryti. Vis sakau, kad kitą kartą savo šuns netramdysiu ir leisiu pastatyt“užpuoliką“ į vietą, bet vis susilaikau:)
p.s. Vilniaus mieste, išlaikius socializacijos testą šunys neprivalo dėvėti anstnukio.
Super postas :D Tik gaila jį daugiausia skaitys bėgikai o ne palaidų šunų šeiminikai.
O ir dėl bėgikų su šunimis. Aš nuolatos prasilenkiu su vienu vilkšunio šeimininku bėgiku. Šeimininkas bėga dešinėje takelio pusėje, o šuo per vidurį…. Aš juos pamačius kiekviena kartą įsitempiu, nes prieš metus bėgiojant labai panašus draugiškai nusiteikęs vilkšunis „žaizdamas“ taip čiupo man už rankos, kad dantų žymės dar keletą valandų liko..
Mielas bėgike, suprantu tave ir neteisinu savo draugų bei daugiau ar mažiau pažįstamų savo rasės bei veislės atstovų, tačiau lazda (kurią jūs mums mėtote atsieit žaidimui) turi du galus ir negalima dėl visko kaltinti tik mūsų, Canis lupus familiaris. Taip, mūsų gentainių susitikimuose esu ne kartą minėjęs nenuoramoms, kad negražu bei nemandagu mūsų parkuose, miškuose, miestuose bei kiemuose užkabinėti prabėgančių dvikojų – nežinia kur ir nežinia nuo ko jie bėga. Dauguma ciucikų su manimi sutinka, tačiau ir tarp mūsų (tiesa, gerokai mažiau nei tarp žmonių) pasitaiko individų su auklėjimo spragomis. Dažniausia tai būna iš savo šeimininkų (nors čia dar klausimas, kas kieno šeimininkas) perėmę ne geriausias savybes tipai. Kitas šios problemos aspektas yra toks opus, kad nuo jo ir man užverda kraujas – iš kur žinoti, kad tu manęs link bėgi su gerais ketinimais? O gal tu nori mane užpulti? Įkasti? O gal bėgi nuo kažko jau kažko prisidirbęs? Iš kur man, šuniui, žinoti, ar tu išlaikęs, pavyzdžiui, socializacijos testą? O gal esi alkanas? O gal nori pažaisti? Jei taip, tai gal aš nenoriu žaisti? Gal man, pavyzdžiui, galvą skauda? Todėl bėgdami mąstykite ir apie tai. O pabaigai norėčiau pacituoti jūsų Roger Caras: „Žmonės nėra visas mūsų gyvenimas, bet jie padaro mūsų gyvenimus prasmingus“. Atsiminkit tą pirmą posakio dalį. Au.
Exactly my point :) Ačiū.
Galvojau rekomenduosite kokius tai veiksmingus gynybos budus, bet ju nematau nei vieno isskyrus balioneli kuri nesiotis begant labai nepatogu, kaip kitaip gintis? Klykti ar spirti?
Runner’s world rekomenduoja sustoti ir lėtai praeiti. Jei rasiu tą RW numerį, gal pridėsiu scaną.
Auginu du šunis. Abu teisti. Susikovė su tokiais pačiais keturkojais. Visai nesvarbu, kad jie tai darė gindami mane ar save. Pagal mūsų įstatymus nuteisiami tie kas padarė daugiau žalos arba kas pirmas kreipėsi į „teisingumo“ instancijas. Ir čia Marijono žodžiai ir „nugalėtojų jau niekas neteis“ visai netinka :)
Bėgioju dabar kaimyninėje Lenkijoje. Visi sutikti šunys laksto palaidi ir be antsnukių. Kol kas jokių incidentų nei mačiau, nei pačiam teko patirti, o va su žmonėmis visai kita istorija. Taigi ar tik žmonėms turi priklausyti miestas ir ar žmonės geresni miestiečiai yra didelis klausimas.
Juokingiausia mintis sitoje rasliavoje – kad mes zmones gyvename cia seimininku teisemis, o gyvunai tik svecio teisemis gali apsilankyt, jei niekas nepriestarauja :D
As nesu uzkietejes zaliasis, bet manau kad zmones vis delto yra per daug susireiksmine. Pasauliui su jo visa gyvaja gamta nusisvilpt i zmoniu sugalvotas taisykles, nusisvilpt kur gyvunui galima vaikscioti, ir nusisvilpt i visokias privatines nuosavybes (taip, yra kaimuose tokiu idiotu, kurie nusaus suni, kaciuka, ar net gandra, nes tas mat zirgliojo po jo lauka – gi laukas mano, as mol pinigus uzmokejau).
Zeme priklauso visiems – taip pat ir gyvunams. Antsnukis suniui, ypac kai issivedi ji pabegioti, yra kankinimas – sunys turi lekuoti, tai ju termoreguliacijos dalis. Jei suo negali iskisti liezuvio, jis gali pradeti karsciuoti. Glusai, deja, dazniausiai sito nesupranta. Ir nors suo ir normalus, ir islaikes socializacijos testa, glusams vis tiek butina prikibti prie seimininko kad suo be antsnukio. Kartais tai pereina i konflikta. Suo tokiu atveju dazniausiai urzgia ir laukia komandos ginti seimininka. Glushams aisku nuo to tik dar labiau norisi kabinetis – va suo agresyvus, va kaip negerai.
Man idomu, ar nueje i miska grybauti ir uzmyne lapei ar gyvatei ant uodegos, imtumete piktintis kad ji, gindama savo lizda, jums ikando?
Bet ka as cia sneku, matyt kad imtumete. Juk jus zmogus, ir jauciates turis teise visur elgtis kaip namie.
Tai lekuok specialiose tam skirtose vietose. Nu arba, kaip jau čia buvo iškreikšta, nedėk jau to antsnukio jei gavai spravkę, kad jo nereikia. Bet pavadis vis tiek privalomas, nes spravkė šuniui ant kaktos nepriklijuota, o aš turiu matyti, kad jis nors kiek kontroliuojamas.
Su pagarba,
Glušas :)
Pala pala, nejuokingų rašliavų rašytojau. Atkreipk dėmesį į tai, kad tai tik tu manai kad žmonės pernelyg susireikšminę, ir tik tavo asmenine nuomone gyvūnai mieste ar urbanizuotoje teritorijoje gali būti lygiavertėmis teisėmis su žmonėmis. Tai tavo, visiškos mažumos bendruomenėje, labai subjektyvi nuomonė.
Tai atsivežk kokį tigrą, ir leisk jį Vingio parke „palekuoti“ be pavadžio ir antsnukio, kad tik „nenusitermoreguliuotų“ netyčia… Supranti ką sakai?
Tu sąmoningai užsiveisi gyvūną savo asmeniniams užmojams patenkinti, tu sąmoningai išplėši gyvūną iš naturalios jo gyvenamosios aplinkos ir prievarta jį apgyvendini žmonių gyvenamojoje teritorijoje. Kaip savo žaislą. Sumautame betoniniame bute/name, juosiamame asfaltuotų takelių. Žinoma, tu nori tigrui suteikti gamtą – kuri jam primintų apie tikrąją jo gimtinę. Bėda tik tame, kad tu neturi susikūręs savo asmeninės gamtos, ir bandai naudotis visiems žmonėms priklausančia poilsio zona. Tu nusiperki gyvūną norėdamas patenkinti savo asmenines ambicijas, ir vėliau pyksti kad ne visi į tavo egoistinius užmojus žiūri geranoriškai, ne visi prisideda prie tavo gyvūnėlio „lekavimo“? O kodėl jie turėtų?
Negi nesupranti, kad „glušiams“ kaip sakai, visiškai nusispjaut į tavo įsigyto tigriuko asmenines termoreguliacines lekavimo problemas? Nesupranti, kad esi pats atsakingas už tai, kad jį atsivežei čia, į žmonių teritoriją? NeGlušas, ką darysi, jei tavo mielasis šuniukas su „socializacijos testu“ parke pribėgs prie 3 metų vaiko, nieko nesuprantančio apie kažkokius testus, ir jį stipriai išgąsdins? Jei vaikas pradės mikčioti?
Visgirdy, geriau baik kankinti gyvūnus. Nusipirk kokią rančą užmiesty su mišku, apsitverk, ir tegu ten visi leketuoja susikibę rankutėmis. Sumanė mat čia termoreguliuotis Vilniaus centre.
Bėgdamas parke nematau iš tolo ar šuo su kažkokiu dokumentą dantyse. O bėgikas veikia šunį panašiai, kaip lydeką veikia traukiama blizgė. Mažų mažiausiai bėgdamas turiu sulėtinti, sustoti, kenčia mano tarkime 2 valandas trunkanti treniruotė. Dėl kažkokių savivaliaujančių leketuotojų. Vedžiokit tuos šunis, tačiau su pavadžiais. Bėgu dažniausiai vėlų vakarą, tai 95 procentai šunų parke laksto palaidi.
Pabaigai: jei einu i mišką, užsidedu guminius batus, nuo gyvačių įkandimų. Ir rankos į lapės urvą nekišu. Supranti apie ką aš? Tad ir tavo gyvūnėlis tegu būna atitinkamai apsirėdęs urbanizuotoje teritorijoje, ir tegu nekaišioja savo snukučio prie begiojančių lapinų.
P.S. susirinkit savo šūdus parke, nes savaitgalį užčiuožęs slide vos rimtos traumos negavau. O paskui pakalbėsim apie leketavimo perspektyvas parke. Beje, Vingy prie estrados kabo ženklai – jokių kvailai leketuojančių padarų teritorijoje.
Tai tiek.
Piktas Glušius.
Spaudžiu dešinę už atsakymą neglušui.
Jau turim du popikcius bėgikus. Atodo sitas net piktesnis uz aną :)
Laukiau nesulaukiau, kol koks nors PETA hipis pradės bandyt savo taisykles LR teritorijoje įvedinėti. Netruko ilgai :)
Man asmeniskai nusisvilpt, as tiesa pasakius suns neauginu ir man sunys nepatinka – i’m a cat person.
As taip pat nepritariu sunu laikymui butuose, ir apskritai sunu laikymui nesuvokiant atsakomybes. Ne pries visuomene, o visu pirma pries gyvuna, kuri apsiemei integruoti i miesto salygas.
Bet suns intelekto lyginimas su zmogaus intelektu yra esmine klaida. Suo yra kitoks, ir jo galima nesuprast, netycia isprovokuot, etc. Bet jis nera nei pusprotis, nei viska zudantis plesrunas (apskritai, zudyti for fun megsta tik zmones ir dar kelios gyvunu rusys, su kuriomis jus nesusitinkat).
Beda, kuri kyla su sunimis, yra ju seimininkai. Vieni is ju apskritai nesugeba skirti demesio ir laiko suns mokymui. Kiti yra aresyvus buduliai, kurie geba tik ismokyti suni „fas“, ir tai tik su dirzu. Taigi, tikrinant suni ar jam galima lakstyt be antsnukio, reikia visu pirma tikrinti ar jo seimininkui galima laikyti suni. Ir as pritariu tai idejai, kad sunys turi buti laikomi tik i tai atsakingai ziurinciu zmoniu. Ne buduliu, ne vieno kambario butuose, ir ne pagal vaiku uzgaidas.
Normaliu seimininku laikomi sunys nepuola nei vienas kito, nei begiku, nei netgi neisaukletu vaiku kurie sugalvoja ateiti ir su pagaliu padauzyti suni. Puola arba buduliu laikomi sunys, nes i koki nors staigesni judesi sureaguoja kaip i gresme (juk namie gauna lupt), arba tokie kuriu niekas nesocializavo.
As suprantu kad miestas ne miskas ir kad cia yra tam tikros taisykles. Taciau tai nereiskia kad miestas yra tavo privati nuosavybe, kur kitoms rusims nera vietos. Elementariai parodykit nors grama tolerancijos. I miska juk einat ir ten gyvenancius gyvunus baidot ir gasdinat. Tai kodel gyvunai (miesto gyvunai) negali vaikscioti po parka.
Berlyno parke laisvai vaiksto stirnos, kiskiai, ir kazkodel niekam jie neuzkliuna. Ten gali pririst pitbuli prie parduotuves, ir jis neprivalo buti su antsnukiu, jei yra praejes socializacijos testa. Ir kazkaip nesu girdejes kad ten sunys keltu dideles problemas.
Uztat pas mus problemu milijonas. Nes „suniukas mane isgasdino – nes spravke ant kaktos neparasyta“. Nesvarbu kad nepaliete. Suniukas piktai atrodo.
P.S. Tebunie mieste galioja zmoniu tvarka. Liudniausia, tai kad ta tvarka ima galioti ne miestuose, o bele kur, nes zmogus visa zeme ima laikyti savo nuosavybe.
Iš tikro diskusiją tapo šiek tiek juokinga :) Dėl to, kad joje pamesta pačio miesto samprata. Miestas yra dirbtinai sukurta antropegeninė aplinka skirta žmonių veiklai vystyti, panašiai kaip skruzdelynas ar širšių lizdas (juk koks nors žiogas nesiveržia ten gyventi, nes žino kuom viskas baigsis). Visgi miestas yra nepalyginamai sudėtingesnis darinys negu skruzdėlynas ar bičių avilys, todėl jame iškyla poreikis reglamentuoti ne tik žmonių ir gyvūnų santykį, bet ir žmonių tarpusavio santykį, kuomet atsiranda skirtingi veiklos interesai. Sutikite, kad keistai atrodytų jeigu prie kokių valymo įrengimų būtų statomas gyvenamasis kvartalas, arba po pievutę prie balto tilto važinėtų sunkvežimiai. Kad tokių dalykų nenutiktu ir miestas netaptų mūšio lauku yra vykdomas miestų planavimas, teritorijų zonavimas pagal paskirtį, kuriuose daugiau ar mažiau reglamentuojama leistina veikla.
Gerbiami šunų mylėtojai, truputi padėkite meilę savo augintiniui į šoną ir pagalvokite racionaliu protu kokia pagrindinė paskirtis eurovelo dviračių trasos ir Vingio parko. Niekas nesako, kad šunų mieste neturi būti. Bandoma pasakyti, kad egzistuoja konfliktas ir jį reikia spręsti. Šunų palaidam vedžiojimui yra skirtos šunų aikštelės. Jeigu jų yra per mažai ar per toli, problema reikia spręsti paprastu demokratiniu būdu: šunų augintojai turėtų burtis į bendrijas, pasirengti reikiamus projektus ir savo lėšomis įrengti šunų vedžiojimo aikšteles (savivaldybė tikrai nėra įpareigota rūpintis jūsų augintiniu).
Mane be galo stebina kai kurių gyventojų nesupratingumas, dėl ko ne sykį teko susipykti. Išeini bėgioti į Vingio parką, pamatai palaidą šunį ir gražiai paprašai šeimininko uždėti pavadėlį, ir paaiškini priežastį – darysiu greičio treniruotę . Jis nenori pyktis – sutinka, bet kaip vėliau sužinau neuždeda. Aš lekiu kiek kojos neša, o šuo aišku, kad bando kasti į kulną. „Jis žaisti nori“ – pasako šeimininkas.
Gaila dabar yra darbai užpuolę ir neprisiruošiu šiek tiek skirti tam laiko, tačiau manau, kad vistiek padarysiu. Surinksiu kelis šimtus parašų iš žmonių kurie nepatenkinti palaidais šunimis tam tikrose vietose ir pateiksiu prašymą policijai. Tada mieli gyvūnėlių augintojai, laukite pareigūnų reidų ir aišku baudų. Aš tikrai nepritariu dujų balionėlių metodikai, niekada jų nenaudoju, o kai koks lapsis atbėga pas mane tiesiog sustoju ir to iki šiol pakakdavo. Bet žmonių supratingumą reikia didinti ir tai reikia daryti demokratiniais būdais.
Nezinau del daugumos veisliu, bet didesniems sunims irgi reikalingos greicio treniruotes. Vilksunis gali patapt invalidu, jeigu nenubegs per diena bent poros kilometru.
Beganciam suniui negali deti antsnukio – jis perkais. Ir nelabai isivaizduoju suns sprinta su pavadeliu.
Dabartines sunu aiksteles tam irgi netinkamos.
Taigi, problema egzistuoja, ir ja reikia spresti, ir normalus sunu augintojai kazka bando daryti, bet jiems pagalius i ratus kaiso buduliai, kuriems viskas poxuj, ir glushai, kurie karta susiduria su buduliu, ir po to jauciasi kompetetingi sneket apie visus sunu augintojus.
Konkretus pasiūlymas:
Žirmūnuose yra didelė atvira erdvė kitoj pusėj eurovelo nei paplūdimys (netoli Kareivių tilto). Visi sąmoningi šunų šeimininkai kurie nori savo keturkojus pavaikyti kuria bendriją „mano keturkojis“, susitaria su savivaldybę dėl žemės sklypo nuomos, pasirengia projektą, apsitveria aikštelę tvora su spyna, kur raktus turi tik bendrijos nariai, mokantys nuomos mokestį ir ten duodasi su savo šunimis kiek tinkami. Tai bus konkreti teritorija, skirta vien tik šunims. Tokių tuščių plotų Vilniuje galima rasti beveik visuose rajonuose. Bet jeigu žmonės nesugeba jungtis į bendrijas ir kažką planuoti, o mano, kad viskas jiems turi būti suteikta už dyką, tuomet yra pavadėlis ir antsnukis.
Oi oi, gyvūnėlių teisės, bla bla bla, o kai achilą sudraskys tas gyvūnėlis, kaip tada? Todėl manau, kad šuns vieta prie būdos, o jei jis ne prie būdos, tai turi būti su antsnukiu ir su pavadėliu. Ir dar priklauso, kokio durnumo šeimininkas, nes yra daug tokių, kuriems nederėtų šunų turėt. O dėl bėgimo – ypač nejauku, kai kokia mergaitė stovi šalia tako vos nulaikydama su ja lygų veršį-šunį – ir žinok – nulaikys ar ne, spėsi pabėgt ar ne. Bet čia diskusija bergždžia – visos pusės jaučiasi teisios. O dujų balionėlis – gerai, tik reiktų ne tik šuniui, bet ir šeimininkui dvigubą dozę.
Aš turiu visiškai nuostabų šunį, deja, šarpėjų trumpos kojos, ir bėgioti su juo – sunku. Bet šunis myliu ir visiškai esu jų pusėje. Tai čia pirma. Antra, niekas įsteigti naujų taisyklių – prašo laikytis esamų taisyklių. Šunys tam neskirtose vietose turi būti a) su pavadėliu; b) su antsnukiu. Trečia, pagal galiojančias taisykles šunims lankytis Vingio parke – draudžiama. Ketvirta – tiesa, kad šunys mieste pastaruosius dešimt metų tapo daug meilesni ir labiau išauklėti – tai, matyt, atspindi gerėjančią žmonių nervų būklę. Tačiau egzistuoja krūva budulių, kurie savo daugiabutyje augina psichiškai nesveiką bulterjerą be dokumentų, kurį paskui mėgsta pavedžioti ir pasiundyti. Tai vat apie tokius mūsų apklausoje reikėjo dar pridėti vieną dalį – skambinu policijai.
Bėgikai nepageidauja šunų ne dėl to, kad jų nemėgsta, o dėl to, kad šunys turi bendrą bruožą netinkamą sporto trasoj. Jei kažkoks žmogus ims šokinėti ir džiaugsmingai kandžioti sportuojančius, visuomenė jam bus kur kas mažiau tolerantiška nei šuniui.
Berlyne visi ramūs, nes visiems aišku kad tenykščiai gyventojai yra socialiai atsakingi ir visi laisvai vežiojami šunys yra tinkamai išauklėti. Taip pat visiems aišku, kad Lietuvoje taip nėra. Taigi pagal tikimybės teoriją, kiekvienas sutiktas nepažįstamas šuo yra įvertinamas kaip neprognozuojamas.
Iš kitos pusės žiūrint bėgikams irgi trūksta trasų tinkamų bėgimui. O va gatvės… neaprėpiami bėgimo takai: ilgos, lygios, nuvalytos, apšviestos… Tik vargu ar kas gilintųsi į mūsų teisę bėgioti, jei pradėtume treniruotis gatvėse.
Echh, na ir nutik tu man taip… Matyt man šunų myletojai kerštauja už šios dienos komentarą.
Šiandien bėgant Vingio parke dukart buvau užpultas šunų. Beje, prie estrados, kur tikrai nei vedžioti, nei „vesti“ šunų nebegalima (šiom sąvokom dažnai bando žaisti truputį nuprotėję dėl neva paminamų šunų teisių).
Abu kartus šunys mane pamatę atbėgo iš kelių šimtų metrų, palikę rūpestingus savo šeimininkus, kurių tikrai klauso(juk visi šeimininkai tuo užtikrinti :)). Pirmąsyk užsipuolė kažkoks jaunas bulterjeriukas. Įsikando į batą ties achilu, pradėjo kažkokius garsus skleisti. Antrąsyk pribėgo žaismingasis haskis, laimingai iššokęs į orą bei draugiškai man kepštelėjęs priekinėmis kojomis į krūtinę. Ant haskio beveik nepykstu – suprantu kad jam lievai su savo slunkiu šeimininku. O vat ant jauno pitbulterjeriuko šeimininko neeina nepykti. Kam čia mane kandžioti, kad ir už bato ar timpų tampyt.
Kad ir kaip norėčiau, visgi negaliu suprasti ir pateisinti šuniukų mylėtojų, paleidžiančius savo augintinius bele kaip lakstyti po parką.
O taip tikėjausi šiandien prisiklausęs, kad koks šunėko šeimininkas man pamojuos iš tolo socializacijos dokumentėliu, ir visos mano nepagrįstos baimės išlakstys…
Matyt tai tik gražios pasakos, dėl akių :)
O dieve, negaliu pakęsti šunų. Savam rajone tenka bėgti ratais, nes menkai apšviestoje gatvelėje vis iššoka toks puskvaišis keturkojis apleisto namo gyventojas. O kartą iš kažin kur išlindo vilkšunis ir šoko ant manęs (aš kai su ausinuku, tai negirdžiu aplinkos). Na, užšoko, o aš klykiau kaip skerdžiama. Pasirodo ir šeimininkas visai netoliese vaikščiojo. Bjaurybė.
Dar norėčiau pasipiktinti: kodėl komentarai Murakami knygos apžvalgoje išjungti? Et, apsidžiaugiau, kad pagaliau radau temą, kur ir aš kažkiek kompetetinga pakomentuoti, o galimybės pasipuikuoti savo išmone nėra. Ir dar pridurt norėjau, kad lauksiu kitų apžvalgų ir rekomendacijų, ką čia dar paskaityti :)
Reikalas tas, kad lietuviai bijo sunu nuo senu tarybiniu laiku, su samprata,kad tai tam tikra signalizacijos versija,kuriai vietoj elektros reikia duoti maistine ikrova. Suo visa gyvenima mates tik siena,bliuda ir vaiksciojancius zmones pirmyn ir atgal-gali buti neprognozuojamas. Kitas reikalas,kai zmogus suni augina kaip savo seimos nari ir kiaurai perpranta kiekviena judesi,kaip perprantame savo draugus. Viena – kai begiojimas vyksta rajoneliuose,kur pasitaiko nutrukusiu nuo grandines sunu ir nesuvokianciu kas ir kaip vyksta,ir kita-kuomet seimininkas yra salia. Jei suo be antsnukio ir palaidas, vadinasi seimininkas zino,kad jis gali sutramdyti suni ir zodziais. Kiekvienas ivertina rizika ir piktdziugiskai „nemegina laimes“ su rizikingu sunimi.
Kaip nemetam akmens i ikyriai nemalonu vaiko rekima, taip nereiktu metyti pykcio i geriausia zmogaus drauga-suni.
Atgalinis pranešimas: Norai nelygu galimybėms | Lapė Bėga
Problemų nėra su sąmoningais šunų augintojais, bet kritinė jų masė vis dėlto ….. verta rimtos psichosocialinės studijos. Įdomūs antropologiniai tipažai – bobutės verkiančios, kad nėra ko valgyti, bet auginančios 2 šunis ir 3 kates, buduliai su kaukazo aviganiais gyvenantys 1 kambario bute pas mama… ir kt. Pavyzdžiui, šiandien man pavymui bėgant nuo Lazdynų kalno bobutė paleido nuo pavadžio dobermaną. Viskas baigėsi gerai sustojau ir pora km nuejau pesciomis. Arba irgi begant prie BEGIKU TAKU moteris su dukromis vedėsi net 3 dvorterjerus aisku nepriristus ir be antsnukiu… susidūrus su šia šiek tiek manęs krimstelti norėjusia gauja irgi teko sustoti. Abiem atvejais jokio atsiprašymo ir reakcijos iš šeimininkų pusių. Į atmintį sugrįžta įvykis prieš kokius 7 metus vingio parke kuomet nepasikentes bėgikas gauruotąjį užpuoliką nudobė, nesakau kad tai teisingas kelias, bet …)
Ši problema pirmiausiai šunų šeiminikų, o ne šunų problema. Aš pats myliu šunis, turiu tris augintinius ir puikiausiai suvokiu, kad šuo yra šuo, kad ir kosk stabilus jis bebūtų. Nei vienas iš mano šunų nėra vaikščiojęs be pavadėlio už kiemo tvoros, net ir miške. Taip pat nemažai bėgioju ir palaidi šunys man kelia siaubą. Šiai dienai, bėgdamas krosą paisiimu vieną iš savo augintinių. Beabejo šuo bėga prisegtas prie manęs, tik be antsnukio. Be antsnukio dėl dviejų priežasčių: bėgdamas šuo turi kvėpuoti; antra – kad galėtų apsiginti ir apginti mane nuo palaidų šunų, kurių šeimininkai nesusivokia, kad šuo yra potencialus pavojau šaltinis. Jeigu savo miškuose sutinku palaidus žmones :) , savaime suprantama, kad pasitraukti nuo tako privalau aš, idanat žmonės galėtų drasiai vaikščioti, bėgioti palaidi ir be neprakandamų apsaugų :)