Pirmąsyk apie Berlyną išgirdau į pirmojo ilgo bėgimo su būsimaisiais fokusistais pabaigą. Buvo ankstyvas praėjusiųjų metų pavasaris ir mes šiek tiek pagreitinę tempą pradėjome ketvirtą dešimtį kilometrų apšarmojusiais Nemenčinės miškelių takais. Treneris tik ką buvo sugriovęs visus mano įsivaizdavimus apie bėgimą – aš, plepys ir savim labai besididžiuojantis maratonininkas šnopuodamas klausiausi pasakojimų apie mentalines treniruotes, prastą Lietuvos sporto politiką, vidaus energetiką, rašytojų blokus, trijų skirtingų tipų žmogaus mitochondrijas, pirmykščių žmonių medžiojimą bėgant bei Gabreselasio bėgimo techniką.
Kaip ir kiekvienas, kuriam teko susidurti su šiuo nepaprastu žmogumi miglotai pradėjau suvokti, kad štai čia tas momentas, kai gyvenimas gali imti ir pasikeisti, o treneris pradėjo dėlioti ateities planus – Ryga, Vilnius, Amsterdamas, Hamburgas. O tada jau – Berlynas, greičiausia trasa pasaulyje, į kuria atvažiuosime būdami jau iš tikrųjų pasirengę. Važiuosiu būdamas tikras bėgikas, o ne savaitgalio pagirias ir naktinius kebabus išlakstantis miesto tusovčikas.
Kai bandau suprasti kas pasikeitė manau, kad turinys nepasikeitė, bet atsirado forma. Gyvendamas nuo maratono iki maratono jautiesi kaip paveikslas, kuri kažkas įrėmino – tiesa, nebegali tepti spalvų kur to panorėjęs, tačiau pats vaizdas yra kur kas ryškesnis, paveikesnis ir labiau sufokusuotas. Nuolatos tobulėjantis. Nebaisu nesėkmingas maratonas Rygoje, nepersidžiaugi triumfališku Amsterdamo finišu ir nepergyveni dėl sudužusiu Hamburgo ambicijų, nes visuomet laukia taškas, po kurio nebegrįžtama.
Rytoj nebeturiu kur trauktis. Rytoj devintą valandą mano pasikeitimas bus baigtas – kartu su bendražygiais (ir konkurentais, ir draugais, ir tokiais pačiais įrėmintais kaip ir aš pats) bei 40 000 kitų bėgikų pajudėsime link Branderburgo vartų įveikti patys savęs.
