Apie batus

Pastaruosius dvejus metus aš dažnai gerai suprantu kaip jaučiasi evangelizuoti
netikėlių į misiją su juodu kostiumėliu ir knygele išsiųstas mormonas. Bėgimo, kaip ir
tikėjimo žmonės ieško įvairiais būdais ir dėl įvairių priežasčių. Tačiau
susitikus su bėgimo ieškančiu bėgiku pirmasis pokalbis visada būna maždaug
toks:

– Jojo, mačiau Feisbuke kažką… Tai tu bėgioji? Kaip sekasi?

– Gera, va prabėgau maratoną (pusmaratonį, varžybas, sunkią treniruotę) prieš kelias
savaites, dabar ilsiuosi.

– O tu toks ilgas/storas, tau sanariai nedyla?

– Ne, žmogus gimęs bėgti / pas mus niekam neskauda / neskauda kai ilgiau bėgioji ir raumenys susiformuoja (+ dar 5 minutės propagandos).

– O vat aš nubėgau 1 / 5 / 10 km ir man nuolat skauda kelius. Neįsivaizduoju kaip nubėgti daugiau.

– O tu kokiais batais bėgioji?

– Batai mano geri, krepšinio / teniso/ Reebok ir jie čia ne prie ko. O čia koks skirtumas?

Jei skauda kojas, batai dažnai būna prie ko

Taip, visos multimilijoninės sportinės avalynės industrijos džiaugsmui, batai yra didelis
skirtumas – ypač pradedantiems bėgikams. Lietuvoje bėgimo kultūra dar tik
formuojasi, todėl bėgiojama su šokinėti sporto salėse pritaikytais krepšinio
bateliais, į šonus išlankstytais teniso bateliais, moterys ypač mėgsta lengvus
gimnastikos batelius, o dažniausiai bėgioja paprastais kedais arba net crocsais.

Tiesa sakant, geriau jau, kaip pirmykščiai bėgikai visi bėgiotų basi. Man batų tema yra ypač skaudžiai pažįstama – esu aukštas bėgikas, o bėgioti pradėjau turėdamas visai
nemenką antsvorį. Bėgau, kaip ir dauguma pradedančiųjų, vilkdamas kojas ir
atsispirdamas nuo kulno. Ir iki pradėjau bėgioti su normaliais batais, esu
padaręs absoliučiai visas įmanomas klaidas. Pradžioje man apskritai  niekada nešovė į galva, kad bėgiojant kelių skaudėti neturėtų, todėl bėgiojau su paprastais kedais. Skaudėdavo dažniausiai kelius ir klubo sanarius – mausti pradėdavo tik išbėgus, o jei atstumas pasitaikydavo ilgesnis nei trys kilometrai – trasos nebaigdavau ir tada tekdavo
skelbti bėgimo pauzę.

Pirmoji mano rimtų „bėgimo“ batų pora buvo visiškai nudrengti teniso bateliai Wilson. Jie buvo minkštesni už įprastus inkariukus, o kadangi jiems buvo jau keli metai, tai ilgas bėgimas tiesiai nepritrindavo net pūslių (šiaip teniso batai paprastai gaminami taip, kad apsaugotų koją judant įvairiomis kryptimis ir nėra pritaikyti nuolatiniam judėjimui tiesiai). Tiesa, nuolat maudė pėdas – bet tai juk nėra pakankama priežąstis stabdyti treniruotę! Su jais atsisveikinau po to, kai po kažkokio eilinio pabėgiojimo perlūžo jų padas. Įkvėptas tokios puikios patirties nusipirkau dar vienus Wilsonus, bet šį sykį mirtinai trynė jau nuo pat pradžių ir to bėgioti su jais nepavyko.

Kurį laiką bėgiojau su pusiau sportiniais Reebok kedais. Šie veikdavo savotiškai – maždaug
iki 8 kilometro bėgimas buvo visai padorus, tačiau po to skubiai ir iš esmės įskausdavo keliai. Jei mėgindavau bėgti dar bent kilometrą – kelius skaudėdavo taip, kad paskui kokią savaitę nebegalėdavau net pagalvoti apie bėgimą.

Tačiau patys linksmiausi ir sveikatai žalingiausi batai mano bėgimo karjeroje buvo juodi Crocs botai. 2009 sausio pradžioje atostogavome vienkiemyje. Šalo ir buvo nepaprastai slidu. Iš namų nesinorėjo kišti net snapo, bet po kelių dienų užsisėdėdavau (ir apsirydavau) tiek, kad malkų kapojimas jau nebepadėdavo. Kadangi kedų pasiėmęs nebuvau, takai buvo slidūs, sumaniau bėgioti su botais ir dviem vilnonėmis kojinėmis (tikėjausi, kad šios viską šiek tiek suminkštins). Bėgiojau sniegu, o kai sniego privertė tiek, kad per – išbėgau į apledėjusius takus. Panašiai kaip ir su Reebokais iki tam tikro atstumo su crocsais bėgti būdavo visai komfortabilu, tačiau kažkuriuo metu tiesiog mirtinai suskausdavo klubo sąnarius.

Labiausiai įsimintinas bėgimas su šiais Crocsais tuo pat metu buvo ir rekordinis, arba, kaip dabar sakyčiau Personal  Best. Tuo metu dar rūkiau (galima net ir taip) ir baiginėjosi cigaretės. Kelias buvo užsingtas ir su mašina iki parduotuvės nuvažiuoti galimybių nebuvo (mus apskritai tekdavo periodiškai atkasti).  Suskaičiavau, kad iki artimiausios parduotuvės yra vos keturi kilometrai ir nusprendžiau ten nubėgti. Termometras rodė apie 14 laipsnių šalčio – tai dar ta riba, kurioje padoriai apsirengus galima bėgioti visai komfortiškai. Todėl pirmoji bėgimo dalis – iki parduotuvės buvo visai smagi. Šaltis, tiesa, žnaibė, bet kiek apšilęs kojas jaučiausi visai neblogai. Tačiau nubėgus iki Mikalavo parduotuvės (5 km) paaiškėjo, kad ji po Naujųjų metų taip ir neatsidarė.

Kaip rašo Alenas Carras knygoje „Lengvas būdas mesti rūkyti“, rūkoriai tikrai nėra silpnavaliai. Norėdami parūkyti jie gali daryti dalykus, kurie reikalauja didaus pasiaukojimo ir spartietiškos disciplinos.  Taigi čia aš sumaniau, kad man reikėtų nubėgti iki kitos parduotuvės Pivašiūnuose (dar 6 km) ir tada grįžti namo (dar 6 km). Iki tol daugiausiai buvau nubėgęs kokius 10 kilometrų. Nusileido saulė. Atvėso. Šaltis pradėjo kabinti pradžioje rankas, tada pilvą ir galiausiai – pėdas. Bėgant atšalo liežuvis, įsimetė kažkoks kosulys. Nušalo veidas.

Nubėgus iki parduotuvės paaiškėjo kodėl taip šalta – termometras rodė – 28. Čia aš padariau didžiausią klaidą – nusiėmiau pirštines ir nusprendžiau apšilti ir pailsėti. Jei neklystu, kaimiečių patarimu dar ir penkiasdešimt gramų išgėriau, kad geriau bėgtųsi. Tik išėjus bėgti atšilusios ir sudrėkusios slidininko pirštinės sustingo į ledą taip, kad jas nusiėmiau ir likusį laiką bėgdamas tryniau nuolat tryniau rankas ir šildžiau kvapu iš burnos. Tarsi to būtų maža, prasidėjo Crocs efektas – kojos atsidaužė į ledą tiek, kad skaudėjo jau nebe tik sąnarius, bet ir kelius, pėdas ir net nugarą.  Sukandęs dantis (ir visu garsu užsileidęs Mastodon albumą Crack The Skye“) klibikščiavau. O jau visai netoli namų mane užpuolė palaidas kaimynų vilkšunis. Kitą dieną gulėjau paslikas, o nebėgiojau visą savaitę. Užtai turėjau cigarečių!

Ne patys geriausi bėgimo batai

Ir prieš pat 2009 Vilniaus pusmaratonį nusipirkau pirmuosius savo Asics Gel – Nimbus. Visai netyčia radau kažkokioje išparduotuvėje.

Įrašų serijoje ‘Apie batus’ pamėginsiu apžvelgti kelis kriterijus, pagal galima rinktis bėgiojimo batus: pėdos tipas, treniruotės tipas, brandas, paminkštinti vs. natūralūs batai bei papasakosiu kur juo galima pirkti.