ATSARGIAI: popiktis postas ahead ;)
Taip jau atsitiko, kad pradėjai bėgioti. Rezultatai kyla. Vieną dieną nubėgi 4KM. Kitą – 6KM. O po savaitės – kitos jau, žiūrėk, ir visus 10. Jautiesi puikiai – tiek psichologiškai, tiek ir fiziškai. Didžiuojiesi. Postini savo pasiekimus į Feisbuką. Darbe su kolegomis pradedi šnekėti apie bėgimą. Vakare, po darbo, bare draugus nustebini atsisakydamas trečio bokalo, motyvuodamas tuo, kad žadėjai ryt ryte eiti pabėgioti.
Visi tavo pažįstami yra ekstazėje ir be galo už tave džiaugiasi? Taip? Ne!
Žmogus nesutvertas pralaimėti. Daugių daugiausia, ką smegenys gali sau leisti – tai pripažinti, kad nesi PASKUTINIS. Jei tu pradėjai sportuoti, jaustis geriau, drastiškai sumažinai alkoholio suvartojimą, esi gyvas priekaištas kitiems. Tu negali būti pranašesnis. Todėl VISADA atsiras tokių, kurie pradės suokti tą pačią klišinę, nuvalkiokitą dainelę apie sąnarius, širdį, kvėpavimą užterštu oru.
Nepasimesk ir nepasiduok: 9 iš 10 atvejų, taip šneka žmonės, kurių sportas apsiriboja kasmetiniu užsirašymu ir trimis vizitais į sporto klubą arba post-pachmieline skvošo partija (disclaimeris: aš nieko neturiu prieš skvošą – pats jį žaidžiau bene dešimt metų ir vis dar labai myliu).
Žinoma labai sunku ginčytis su žmogumi, kuris yra nuoširdžiai įsitikinęs, jog vos užsimauni sportbačius, sąnariai bematant nenatūraliai išsitempia, bet va sėdint ant šiknos jie magiškai gyja. Kad oras jo Šeškinės daugiabučio kambaryje kažkokiu stebuklingu būdu švaresnis negu Vingio parke, o butelis degtinės per vakarą yra sveikiau kūno kardio sistemai negu 100KM per savaitę.
Viskas nėra taip blogai. Niekas nesusimokys prieš tave. Geri draugai blogiausiu atveju tau sveikai pavydės. Tačiau bus ir atvejų, kai išgirsi kažką iš serijos “ok ok, pažiūrėsim, kas bus po metų, kai pareis keliai”, “prarastas žmogus, nebegalima normaliai išgert”, “apsimetinėja, kažką bando įrodyti”, ir t.t.
Tokiems aš visada prieš akis padedu mūsų trenerio pavyzdį. Žmogus visą savo sąmoningą gyvenimą aktyviai sportavęs, net sulaukęs 70 metų dar bėgioja maratonus tokiu greičiu, kurio dažnas dvidešimtmetis galėtų pavydėt. Pabandykit atspėti, kiek jis turi pakeistų sąnarių? Kiek bėdų su širdimi? Viršsvorio problemų? Dabar paimkite bet kurį savo pažįstamą septyniasdešimtmetį ir palyginkite. I rest my case.
Dr. Sheehan tau pilnai pritartų: bėgant tyko daug pavojų: šunys, automobiliai, bet labiausiai reikėtų saugotis nebėgančiųjų, nes tu jiems atseit demonstruoji savo superiority. Priimam tai kaip neišvengiamą duotybę ir bėgam kaip galima kukliau.
Čia tradicinės klišės. Man yra pasakę, kad „nuo bėgiojimo smegenys atsikrato ir lieki durnas“ arba jeigu bėgioji „esi mazochistas“ arba „gyvenime turi DAUG problemų“…
Good one :)
Kadangi as esu didelis ir kartais storas tai atsiklausiau visus imanomus paaiskinimus apie kenkima sanariams ir nugarai.
Jaučiu pasigilėsiu, kad čia parašiau, bet can‘t resist :)
Mano senelis nuo 13 metų rūkę. Ir ne high-end cigaretes, bet visokį absoliutų šlamštą. Pirmą kartą jis pateko į ligoninę, kai jam buvo, berods, 78. Ir dagyveno iki 83.
Pasitelkiant tavo logiką, darome išvadą, kad tai yra įrodymas to, kad rūkyti yra sveika. I rest my case :P
Gal tavo senelis secretly bėgiojo? :))))
O jei butu nerukes, tai iki 100 butu datraukes :)
Gal, o gal del streso butu ir 70 „neistraukes“, bet cia ne apie tai, ar ne?
O, kad begiojimas sveika, tai supranta visi, tik kiti bijo sau tai pripazinti.
Beje, begiojimas yra unikalus dar ir tuom, kad amzius siam sportui ribos neturi ir net labai vyresnio amziaus galima begioti.
Bėgiojimas patinka ir tinka ne kiekvienam. Kartą išgirdau: „Man tie lakstantys parke suaugę vyrai atrodo komiški“. Šiek tiek pajėgiu įsijausti į piliečio mąstymą, bet vis tiek nesuprantu, kodėl jam nekyla noras bent sykį pačiam pamėginti.
Sveikata ir amželio trukmė priklauso ne tik nuo gyvenimo būdo, bet ir nuo sėkmės, o ypač sėkmės gaunant savo genų rinkinį.
Bet argi tai svarbu?
Ar rukymas ar alkocholio vartojimas daugiau kenkia sveikatai?